- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Daugailių krašto žmonės
Devulėli Žempatėli, ežerų platybe!Devulėli Žvaigždulėli, pilkalnių aukštybe!
Matinėla Lazduonėla, girių gūdumėlis!
Sesutėla Teklužėla, upeliukų mėlis!
Sukas galvas, svaigsta galvas – tiek gražybių turim!
Nugyvenam sava amžių – ir neatsižiūrim!
J. Šiožinys „Aukštaičiuose“
Jonas Šiožinys (gimė 1915 07 09 Utenos apskrites Šiožinių kaime, mirė 1987 07 18 Vilniuje). 1933 dėl neturto, išstojo iš Antalieptės progimnazijos, tarnavo pas ūkininkus, penkerius metus arė gimtojo Šiožinių kaimo žemę. 1938–1940 dirbo Marijampolės spaustuvėje, 1941–1943 – Antalieptės bibliotekoje, 1946–1953 – LMA Centrinėje bibliotekoje. 1954 baigęs Vilniaus bibliotekininkų technikumą iki 1957 bibliotekininkystę studijavo VVU. 1957–1976 dirbo „Lietuvos pionieriaus" redakcijoje. Lietuvos rašytojų sąjungos narys (1975). Už kūrybinę ir visuomeninę veiklą buvo apdovanotas LATP Garbės raštais. Išleido poezijos rinkinius „Sesutės juosta" (1939), „Baltos langinės" (1973), „Rogių kelias" (1976), „Margi vasarojai" (1981), „Indrajos giminė" (1985), eilėraščių ir apsakymų vaikams (rink. „Debesėliai", 1936; „Smėlio nameliai", 1938; „Diena kaip uoga", 1986 ir kt.). Išvertė rusų, baltarusių, ukrainiečių, lenkų poezijos. 1989 m. Šiožinių kaime kraštotyros draugijos Utenos skyriaus rūpesčiu atidengtas stogastulpis (autorius – Stasys Karanauskas).
Pora dešimtmečių (1957-1976) atidavė sovietinės Lietuvos moksleivių laikraščiui „Lietuvos pionierius“. Ir tuomet, eidamas laikraščio literatūros skyriaus vedėjo pareigas, į literatūrą atvedė tokius poetus, kaip V. Palčinskaitė, V. Kukulas, pagalbos ranką yra tiesęs ir B. Radzevičiui, ir A. Masioniui.
Laikraščio redakcija buvo Gedimino prospekte, ir pas Joną dažnai užsukdavęs A. Miškinis. Be pabaigos liedavosi judviejų vaizdingi pasakojimai apie Vajasiškio parapiją. Tie susitikimai nuskaidrindavo kasdienę būtį, nes J. Šiožinys ilgėjosi krašto, kur „tarp Zarasų ir Utenos greit kalneliai nudienos“. Jis iki pat savo dienų pabaigos taip liko kaimo žmogumi, Aukštaitijos ambasadoriumi. „Esu artojų kilmės, tad ir artojo pasaulis, svaiginąs sūriu prakaitu ir šviežia duona, visada man buvo savas. Mieste sunkiai aklimatizavausi, tad ir dabar sykiais pasijuntu tarsi basas – tarsi mano batai vėl stovėtų prie gimtųjų namų sleksčio“, - rašė J. Šiožinys. Vertino ir mylėjo poetą Antaną Miškinį ir iki pat mirties labai brangino judviejų ryšį.
Dar ne kartą susitiksim
Pakeliui į Vajasiškį.
Nors šventa Ona (kaip keista!)
Ir nekvies prie vaišių stalo –
Daug kalbų dar iškalbėsim,
Daug dainų dar išdainuosim.
Laikas bėgs. O saulė – saulė
Plauks aukštai aukštai virš medžių,-
Nė kačerga nepasieksi.
Vieškely mus lenks kaimynai
Iš Gatelių,
Iš Pikčiūnų,
Iš Juknėnų,-
Nuo gimtų laukų artojo
Iki mokslų kandidato.
Daug kalbų dar iškalbėsim,
Daug dainų dar išdainuosim,
O jei ko nors pasigesim –
Tai nebent Pranciškaus Strazdo,
To, kuris senais vargonais
Sugebėdavo pravirkdyt
Baltus beržus.
Eil. „Antanui Miškiniui“
Amžinojo poilsio poetas atgulė 1987 m. liepos 18 d. Vilniuje Rokantiškių kapinėse. 1989 m. vasarą Šiožiniuose, poeto gimtojo namo papėdėje, buvo atidengta tautodailininko St. Karanausko sukurta stoginė koplytėlė.
Jo eilėse daug gryno jausmo, nuotaikos, daug graudulio, svajonių, muzikalių refrenų, išsipasakojimo, bet jose nerasime modernybių ir įmantrybių.
Šaltiniai:
A. ir M. Miškinių literatūrinės-etnografinės sodybos muziejininkė-edukatorė Rimanta Gaidienė
A. Gasperaitis. Poetas Jonas Šiožinys. Bukletas. Utena, 1983,