Spausdinti
Zitos Vanagaitės kapas Daugailių kapinėseZita Vanagaitė (1942 – 1990). Architektė-restauratorė, kraštotyrininkė, fotografė, aktyvi pogrindinės literatūros leidėja ir platintoja. 1999 m. Vasario 16-osios proga apdovanota Vyčio kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu „už asmeninius nuopelnus, siekiant Lietuvos nepriklausomybės, ginant žmogaus teises ir laisves okupuotoje Lietuvoje." („Valstybės žinios", 1999 m. vasario 19 d.)
Gimė 1942 m. rugsėjo 5 d. Zastrono kaime, Utenos rajone, Daugailių progimnazijos mokytojos ir ūkininko šeimoje. Mamą mokytis leido dėdė arkivyskupas Mečislovas Reinys. Zita Vanagaitė, ankstyvoje vaikystėje susirgusi kaulų tuberkulioze, septynias klases baigė besigydydama Kauno m. Panemunės ir Romainių sanatorijose, 1957–1960 m. mokėsi Kauno Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, kurią baigusi 1960 m. įstojo į Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) Statybos fakulteto architektūros specialybę.
Baigusi studijas, nuo 1966 m. iki mirties 1990 m. rugpjūčio 3 d. dirbo architekte-restauratore Vilniaus Paminklų konservavimo institute. Atliko architektūrinius tyrimus, projektavo ir vykdė autorinę priežiūrą daugeliui architektūros požiūriu reikšmingų Vilniaus senamiestyje bei Lietuvos rajonuose esančių pastatų: Vilniaus universiteto Lituanistikos centro, Sarbievijaus kiemo fasado, Knygyno ir kt. Jos pavardę dailininkas Vytautas Valius užrašė Lietuvių filologijos skaitykloje, autorių lentelėje, šalia savo nutapytų Donelaičio būrų. Kelis gyvenamuosius namus, XVII a. architektūrinius paminklus, Vilniuje. Jos parengtas Vilniaus senamiesčio 34-ojo kvartalo kompleksinis regeneravimo projektas 1973–1977 metų Visasąjunginėje darbų apžiūroje 1978 m. buvo apdovanotas SSRS architektų sąjungos diplomu.

Nuo 1967 m. Zita Vanagaitė įsijungė į besiplečiantį kraštotyros judėjimą, žygeivių keliones, važiavo į ekspedicijas ir užrašinėjo dainas, papročius, atsiminimus Lietuvos kaimuose, o ir iš įvairiuose Sąjungos kampeliuose gyvenančių lietuvių, po sukilimų, tremčių išlikusių, dar mokančių lietuviškai pakalbėti ir padainuoti, su meile ir ilgesiu prisimenančių, kartais iš tėvų pasakojimų, savąjį kraštą: Baltarusijoje, Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje, Smolensko srityje, Sibire. Įsikūrus Liaudies dainų klubui, tapo aktyvia jo nare.
Bendravo su veikliais kunigais, gaudavo iš jų draudžiamos literatūros ( užsienyje leidžiamų kultūros, meno, filosofijos, religijos, istorijos temomis), vėliau pogrindžio spaudos. Daugino ir platino iš kunigų M. Dobrovolskio (Tėvo Stanislovo), P. Račiūno, Tėvo Jono Lauriūno pasiskolintus istorinius ir filosofinius leidinius, rusų emigrantų žurnalų straipsnius. Bendravo su žinomais disidentais Lietuvoje, rengė straipsnius pogrindžio „Aušrai" apie apverktiną kultūros paminklų būklę, kraštotyrininkų persekiojimus, talkino leidžiant „Laisvės šauklį". Draugavo su Rusijos, Estijos disidentais, perteikdavo jiems informaciją apie tikinčiųjų persekiojimo, rusifikacijos, brutalios ateizacijos įvykius Lietuvoje, vėliau pasiekdavusią Vakarų informacinius centrus.
Susirašinėjo, visaip rėmė, lankė tremtyje, padėjo siuntiniais ir žodžiu įkalintiems laisvės gynėjams, globojo politinių kalinių artimuosius. Ištisą dešimtmetį (1975–1985) jos butas Vilniaus senamiestyje buvo daugelio į Vilnių atvykstančių latvių, estų, rusų, ukrainiečių ir kitų disidentų bei grįžusių iš lagerių politinių kalinių susitikimo vieta, kur buvo dalijamasi naujienomis, informacija, pogrindine literatūra.
1988 m., įsikūrus Sąjūdžio komisijai stalinizmo nusikaltimams tirti, Zita Vanagaitė įsijungė į jos darbą, pati rinko ir sutelkė būrį talkininkų surinkti, perrašinėti ir sisteminti žmonių pateikiamą medžiagą apie sovietinio režimo nusikaltimus Lietuvoje. Nuo 1988 m. rugsėjo aktyviai dirbo Politinių kalinių gelbėjimo komitete, vėliau, 1988 m. pabaigoje, kartu su P. Pečeliūnu, J. Bieliauskiene įkūrė Politkalinių ir tremtinių globos grupę, besirūpinančią ir grįžtančių tremtinių apgyvendinimu Lietuvoje.